Vasario 17-18 Kauno „Žalgiris“ namų arenoje gins LKF taurės čempionų vardus. Visi „Green Death“ nariai norintys įsigyti bilietus į mūsų 116/117 sektorių turi paskambinti Taniai tel. 865399250 ir rezervuoti bilietus. Užsisakyti bilietus gali tik priklausantys „Green Death“. Bilietų kaina į abi finalinio ketverto dienas – 20 Lt.

Vasario 11-ą dieną (šeštadienį) LKL čempionai Kėdainiuose stos į mūšį su vietos „Kėdainiai Triobet“ komanda. Ištikimiausi fanai „Green Death“ kaip ir visada keliaus kartu ir kviečia prisijungti visus žaliai baltomis širdimis. Į Kėdainius išvykstame 02.11, 15:00 val., nuo Kauno pilies „IKI“. Registracija „Green Death“ karštąja linija tel. 863330101 iki vasario 10-os dienos. Kelionės ir bilieto kaina „Green Death“ nariams – 15 Lt, ne klubo nariams – 20 Lt. Registracija į kelionę telefonu 863330101.

Praleisk puikų šeštadienį, su geriausia komanda, tarp ištikimiausių fanų!

LKL čempionate nepralaimintys žalgiriečiai artimiausiose išvykos rungtynėse susikaus su Klaipėdos “Neptūno” komanda. Po mėnesį laiko užsitęsusio išvykų „bado“, „Žalgirio“ fanų klubas „Green Death“ kviečia vėl leistis į kelią paskui mylimą komandą. Į uostamiestį išvykstame sekmadienį (02.05) 12:00 nuo Kauno Pilies „IKI“. Kelionės su bilietu kaina „Green Death“ nariams – 25Lt, ne klubo nariams 35 Lt. Registracija į kelionę telefonu 863330101 iki penktadienio (02.03).

Visi puikiai žino, kad kelionės į Klaipėdą nepamirštamos, tad nedvejok ir prisijunk!

2011m. gruodžio 14-osios rytą patys ištikimiausi žaliai – balti rinkosi išvykoms įprastoje vietoje, prie pilies „IKI“. Kai kuriems atvykus į išvykos vietą, kiek netikėtai atrandamas Ramūnas su kompanija, kurie vis dar 6 ryto buvo nespėjo baigti linksmintis. Nors ir kaip norėjo važiuoti, gerai, kad ir nepaėmėme, o kodėl sužinosite tolimesniame pasakojime.

Taigi, susirinkus 15 piliečių, susikrovus bagažą, pasidalinus vietas (buvome 17 žmonių 28 vietų autobuse) pajudame link Garliavos, pakeliui paimdami dar du žmones. Nors už lango dar tamsu, bet miegančių buvo nebent vienas kitas. Vieni šnekučiavosi, kiti mėgino per laptop‘ą žiūrėti filmą, tačiau galutinai tylą sudrumstė vairuotojams paduotas naujas „on tour“ kompaktas bei atidarinėjamų alaus skardinių šnypštimas. Nors kompakte, daugumai nesuprantamai kodėl, grojo tik 9 dainos, bet nuotaikos jis negadino. Vėliau kompaktas keitė kompaktą.

Pirmasis trumpas sustojimas, patiems nekantriausiems, daromas dar Lietuvoje. Sekantis Lietuvos-Lenkijos pasienyje, prie valiutos keitimo punkto. Namuose labai jaučiama masinio apsipirkinėjimo Lenkijoje įtaka, nes rasti zlotų valiutos keitimo punktuose pavyko tik nedaugeliui.

Vos prašvitus ant autobuso langų sukabinamos vėliavos, kad dar labiau sustiprintų kelionės atmosferą.

Langų puošmenos

Per Lenkiją trankėmės iki pat sekančios dienos, nes tik po vidurnakčio pasiekėme viešbutį. Viso kelio metu vyko nuolatinis kraustymasis iš vietos į vietą, stengiantis susipažinti su naujokais bei su visais pabendrauti. Trumpai tariant – „tūsas“ per visą autobusą. Buvo vienas rimtesnis sustojimas su tikslu paragauti kokio nors karšto maisto, kur padavėja mus išdūrė „ant kelių sriubos porcijų“, nes pagal ją suvalgyta buvo vos ne daugiau, negu mūsų buvo žmonių, bet dėl kelių zlotų niekas nenorėjo per daug gadintis nuotaikos ir sukti sau galvos. Matyt, ne be reikalo sakoma, kad lenkas, tai ne tautybė, o profesija (be abejo, tai taikoma ne visiems). Laikas tokioje kompanijoje prabėgo nepastebimai. Spėjome išdainuoti/išskanduoti viską, ką tik sugebėjome atsiminti, be to, į aukštumas iškilo keli nauji CD hitai: „Sninga Kalėdos“ ir „Prasiblaškom“.

Zgorzelec‘o parką puošiantis meno kūrinys (fotografuota prieš išvykstant iš viešbučio)

Viešbutį Zgorzelec‘o mieste pasiekiame apie 00:30. Kai kurie užsiregistravę, kai kurie ne, pajudame į savo trečiąjį aukštą. Išsidalinę kambarius dalis susirenkame viename didžiausių kambarių, kita dalis lieka kitame kambaryje. Kas mums neįprasta, jog kambariuose galima rūkyti. Kai kurie suprato, jog tai galioja ir ne tik kambariuose… Nežinau kelinta tiksliai, greičiausia apie 2:30, pasirodė viešbučio administratorė ir mums, bezyliojantiems po koridorių iš kambario į kambarį, liepė skirstytis miegoti, nes triukšmas trukdo kitiems klientams, o nepaklusus pagrasino iškviesti policiją. Prižadame PASISTENGTI būti tylesni ir užsidarome didžiausiame kambaryje su daugeliu kitų. Laikui bėgant po truputį visi išsiskirsto po savo kambarius ilsėtis.

Mūsų nakvynės namai

Ryte dauguma pabunda „nedamiegoję“ ir keistai pavargę. Dalis spėja išsimaudyti, pavalgyti viešbučio apačioje esančiame restorane, atsigerti alaus, o paskutiniai džiaugėsi bent karštos kavos spėję paragauti. Visiems pakankamai nusibodę sėdėti autobuse, todėl nekantravom kuo greičiau atsidurti Bamberge.

Vos įvažiavus į Vokietiją mus pasitinka policijos mikroautobusas, kurio gale, suprantantiems tą kalbą, buvo parašyta: „sekite iš paskos“. Taip paskui juos važiavom gal 7km., iki artimiausios degalinės. Visų nuostabai iš mikruškės išlipo dvi pareigūnės moterys. Paprašė visų asmens dokumentų ir labai nuoširdžiai nužiūrinėjo veidus (va tada ir pagalvojome, gerai, kad Ramūnas liko Kaune…). sulipusios į savo busiką, per telefoną išvardino visų asmens kodus (matyt tikrino ar neieškomi), nieko įdomaus neradusios atnešė atgal dokumentus, palinkėjo gero kelio ir nuvažiavo savais keliais. Darome vieną sustojimą autobane, kuris daugumai kainuoja pakankamai brangiai, tačiau alkis ir troškulys padėjo nekreipti dėmesio į vietinės degalinės kainas. Vien už 2 kavas sumokėti turėjome 7,2 euro. Kasininkas paėmė 7 eurus, o centų atsisakė. MILIJONIERIUS atsirado..

Vokietijoje galima pamatyti ir tai...

Po neaišku kodėl taip ilgai trukusios kelionės per Vokietiją, areną pasiekiame iki varžybų likus kiek daugiau nei dviem valandoms. Visi neria į šalia esantį prekybos centrą pirkti lauktuvių, nes žino, kad visas alkoholis Vokietijoje daug pigesnis. Ir neklydo. Prisikrovę pilnus maišus, paskui pirmuosius apsipirkusius, visi suėjome į kažkokį azijatų barą, kuris, deja, buvo vienintelis tame prekybcentryje. Sunkiai sekėsi surasti vairuotojus, nors buvome taręsi, kad apsipirkę pasidėsime daiktus ir eisim ieškoti maisto.. Deja, jie prapuolė su autobuso raktais ir nei kėlė ragelius, nei patys apsireiškė. Bevaikščiodami lauke sutikom pirmuosius du atitranzavusius boysus. Vėliau su mašina atvyksta dar trys. Užvalgome jau minėtame restorane, pagaliau surandame vairuotojus ir pasidėję daiktus laukiam bilietų. Juos išsidalinę pajudame link arenos, nes iki varžybų buvo likę mažiau kaip valanda.

Didžiausias pastebėjimas – aplink prekybos centrą bei visoje Vokietijoje, kad niekur nėra jokių šiukšlių. Visa tara – nesvarbu ar stiklinė ar plastmasinė, superkama. Ir mokama už ją ne tiek ir mažai. Užstatas perkant tokia tarą, ta prasme pilną, sudaro nemažą dalį kainos, todėl, matyt, vietiniai visi suinteresuoti jos grąžinimu. Lygiai tas pats perkant arenoje alų (plastmasiniame bokale) ar mineralinį (plastmasiniame butelyje), už viską reikia primokėti, o grąžindamas gali atsiimti. Be abejo, jeigu pats kažkur numesi į kampą, koks nors vietinis gudročius tikrai pasiims, nes už tris tokius radinius išeina alaus bokaliukas.

Arena

Arenoje tenka pradžioje šiek tiek paklaidžioti, kol randame savo „fan zone“. Tikėjomės kažkokio sau skirto kampo, tačiau ta fanų zona labiau priminė atskirą gardą, į kurį suvaro visus, likusius be sėdimų vietų. Be abejo visi vietiniai stovėjo priekyje, taip net užstodami vieninteles vietas, kur būtų galima pasikabinti vėliavas, tačiau po truputį su apsaugos pagalba juos išstumdome į šonus ir randame tam vietos.

Tribūna

Nors prisijungė nemažai vietinių, iš lietuvių bendruomenių Vokietijoje, tačiau jie labiau priminė sėklos kompaniją, kuriems labiau rūpėjo alus, neaiškūs šūkaliojimai ir savos fantazijos skanduotės, o prie mūsų palaikymo prisijungė vos vienas kitas. Nors mūsų pačių palaikymą būtų galima vertinti aukščiau negu vidutiniškai, bet „Brose Baskets“ palaikymas mus permušė į vienus vartus. Nors pas juos dainų mažai ir palaikymas pagrinde remiasi skanduotėmis, o tiksliau tiesiog įvairių ritmų mušimu, tačiau apie 10 būgnų bei žiūrovams išdalintos vėduoklės (nežinau kaip tiksliau apibūdinti tuos daiktus) sukėlė beprotišką triukšmą. Keisčiausia tai, jog pas juos prie palaikymo jungiasi dauguma ir nesvarbu koks primityvus jis bebūtų, tokia masė atrodo pakankamai įspūdingai.

Skambūs žodžiai, kurių pergalei neužteko...

Po šiaip ne taip pasiektos beprotiškai reikalingos pergalės iš aikštelės judėti laukan niekas neskuba. Kas išgeria bokalą pergalės proga, kas šnekučiuojasi su vietiniais lietuviais ar laužo liežuvius bendraudami su vokiečiais. Pasidedame autobuse būgną su vėliavomis ir einame pasitikti komandos. Žaidėjai, kaip ir treneris, puikios nuotaikos, visi mielai bendrauja, fotografuojasi bei dalina autografus. Su visais atsisveikinę ir padrąsinę kovoti dėl sekančios pergalės su „Zagreb“ pajudame link savo autobuso. Atsisveikiname su mašina atvykusiais boysais, o du tranzuotojus pasikviečiame į savo autobusą ir pasiūlome važiuoti kartu, tačiau jie pakeliui į Lietuvą turėjo dar kitų planų.

Kadangi iki autobuso pajudėjimo turėjome dar beveik dvi valandas, tai vieni nuėjo iki vietinio baro, kiti liko ilsėtis ir mėgautis nusipirktu pakeliui, ar dar nuo namų likusiu maistu bei gėrimais.

Pajudėjus autobusui toliau tęsiasi pergalės šventimas, tačiau po poros valandų (kadangi pajudėjome apie 1:30 Lietuvos laiku), dauguma iš nuovargio užmiega.

Iki ryto pervažiuojame Vokietiją. Lenkijoje vairuotojai nusprendžia, jog greičiau turėtume grįžti Kaunan mėgindami apvažiuoti Varšuvą aplink, tačiau tie aplinkkeliai nebuvo tokie jau tiesūs ir vis kas keliasdešimt kilometrų teko stovinėti mokėti už kelius. Rodės, kad važinėjame ratų ratais ir atstumas link namų nė kiek nemažėja. Vieną apvažiavimą keitė kitas. Visi laukė nesulaukė sustojimo, kol galėsime pavalgyti ko nors karšto. Deja, mūsų visų ilgai laukta sustojimo vieta šokiravo. 45min. stotelės vietoje buvo tik pastatas su tualetu, dušu, ir kavos/šokoladų ir kitokio š.. aparatu (kaip standartinėje greitkelio stotelėje). Iš karšto „maisto“ buvo tik lenkiški barščiai, kuriuose, be abejo, apart rausvo skystimo daugiau nieko stambesnio nerasta.

Sustojimas beprotiškai prailgsta. Vėl traukiamos iš kuprinių rūkytos dešros ir kiti maisto likučiai, tačiau didelio džiaugsmo apart to, jog užkemšame skrandžius, tai nesukelia. Vairuotojai sulaukia vis daugiau kritikos ir nepasitenkinimo. To pat sustojimo metu su mumis važiavę du boysai susirenka daiktus ir patraukia savais keliais.

Kelionė toliau vyksta su nuolatiniu burbėjimu ant vairuotojų bei žvalgymusi po mus supantį kraštovaizdį, tikintis pamatyti kokią nors karštą maistą teikiančią įstaigą ir joje priversti vairuotojus sustoti. Pravažiuojame daug žadėjusį įvažiavimą į „Statoil‘ą“, vėliau „pasiseka“ sustoti kažkokioje kavinėje, kuri tik pradeda įsirenginėti patalpas, taigi nieko nepešę vėl turėjome pakuotis į autobusą ir keliauti toliau.

Pagaliau sustojimas! Visi lekia į vidų, ir daugumai nesuprantama lenkų kalba mėgina užsisakyti maisto. „Fliaki“ – pats paprasčiausias, bet ne prasčiausias pasirinkimas. Kai kas dar turi jėgų ir kantrybės sulaukti ir rimtesnio maisto, negu sriuba. Visiems pasisotinus pagerėja nuotaikos, todėl likęs kelionės laikas tampa nebe toks ilgas ir varginantis. Vairuotojų paprašius pakeisti kompaktą, nes kelionės metu jie visi jau buvo nusibodę, šie uždeda 117 lietuviškų dainų cd, gautą iš firmos vadybininkės. Kompaktas, tiesa sakant, visai neprastas, tačiau mūsų ir vairuotojų muzikiniai skoniai išsiskyrė kardinaliai: jeigu ne Cicinas, ne tralialiuškė ir ne Kučinskas – vadinasi dainą reikia prasukti.. Mūsų nepasitenkinimas skambėjo gal valandą, bet visi buvo per daug pavargę, jog tai peraugtų į didesnius pykčius su vairuotojais ir tiesiog stengėsi susitaikyti su esama situacija dalindamiesi nuomonėmis tarpusavyje. Laimei vėliau pavyko rasti kompromisą – tiesiog groti viską iš eilės ir kankintis klausant nemėgstamos muzikos pakaitomis.

Paskutinis sustojimas Lenkijoje daromas „Lidl‘e“, kuriame kai kas stengiasi išleisti paskutinius užsilikusius zlotus, o kai kas, naudodamasis mažesnėmis kainomis, rimtai apsiperka ir prekybcentrį palieka ne su vienu ir ne dviem maišais.

Po dar keleto valandų kelionės – pagaliau ilgai lauktoji Lietuva! Nors kuo labiau artėjo Kaunas, tuo labiau jautėsi, jog ši nuostabi išvyka visgi turi baigtis ir dėl to darėsi liūdna, tačiau nuotraukos, prisiminimai, patirti įspūdžiai, bendri išgyvenimai bei nauji draugai neleis viso to pamiršti…

Artėjant link namų paleidžiame vieną jaunuolį Alytuje, dviese išlipame netoli Prienų ir namo grįžtame su mašina, o kiti keliauja autobusu iki išvykimo vietos – pilies „IKI“ parduotuvės. Vieni patraukia namo ilsėtis, stipresnieji – toliau tęsia vakarą dalindamiesi įspūdžiais su visais jų laukusiais. Didelis DĖKUI visiems, darbo dienomis atradusiems galimybių keliauti į Eurolygos išvyką ir palaikyti komandą! Kiekviena išvyka – tai skirtinga istorija, kuri kiekvieną kartą būna savotiška, išskirtinė ir nepakartojama, todėl kviečiame visus neabejingus „Žalgiriui“ keliauti kartu su mumis. Tikrai nepasigailėsite!

Kauno “Žalgiriui” patekus į TOP 16 etapą ištikimiausi fanai norintys pamatyti trejas Eurolygos rungtynes “Žalgirio” arenoje, privalo prasitęsti abonementą!

“Green Death” nariai norintys prasitęsti abonementus turi perduoti abonemento korteles Taniai, tai bus galima padaryti sausio 3-ią dieną rungtynėse su “Budivelnik” arba sausio 5-ą dieną visuotinio susirinkimo metu nuo 19:00 “Boulingo Alėjoje”. Įprastinė abonemento pratęsimo kaina mūsų 116-117 sektoriuje 165 Lt, “Green Death” klubui taikoma daugiau nei 50% nuolaida, taigi abonemento pratęsimas ištikimiausiems fanams kainuos 80 Lt!

Nepratęsę abonemento sausio 3-ią ar sausio 5-ą dienomis, tai turės padaryti patys.

Smulkesnė informacija telefonu 863330101

Nauji metai, varžovai tie patys. Kauno “Žalgiris” vėl turi įrodinėti, kad yra geriausia Lietuvos komanda, “Žalgirio” fanai – kad jiems lygių nėra!

Sausio 7-ąją žaliai balti susikaus su antrąja Lietuvos komanda – Vilniaus “Lietuvos rytu”. Šių rungtynių pristatinėti tikrai nereikia, jų metu reikia būti arenoje ir palaikyti savo komandą!

Vienintelis oficialus Kauno “Žalgirio” gerbėjų klubas “Green Death” organizuoja išvyką į šias rungtynes. Išvykstame sausio 7 dieną 14:00 nuo “NEO Kaunas” (buvęs Kauno kino teatras). Kelionės kaina “Green Death” nariams – 20 Lt, ne klubo nariams – 35 Lt. Užsirašyti į išvyką galima pas Tanią 12.21 (rungtynių su “Zagreb” metu), 12.28 nuo 19:00 “Boulingo Alėjoje” ar 01.03 (rungtynių su “Budivelnik” metu).

Užsirašant privaloma paduoti 20 Lt užstatą. Smulkesnė informacija tel. 863330101.

Pirmadienį (12.19), „Boulingo Alėjoje“ (Maironio g. 19, IV aukštas), 19:00, įvyks visuotinis „Green Death“ narių susirinkimas. Svarbiausi klausimai: naujojo klubo prezidento ir penktojo valdybos nario išrinkimas. Visi norintys tapti klubo prezidentu ar valdybos nariu pasiruoškite trumpą agitacinę kalbą (ne ilgesnę nei 5min). Taip pat galėsite siūlyti jums patinkančius kandidatus.

Visų „Green Death“ narių dalyvavimas privalomas!

Lietuvos krepšinio lygoje, kaip ir priklauso čempionams, „Žalgiris“ – nepralaimi. Kita stotelė – Utena.

Kauno „Žalgirio“ gerbėjų klubas „Green Death“ organizuoja išvyką į ežerų kraštą. Išvykstame sekmadienį (12.18), 15:00, nuo „Kaustos“ Naglio g 4a. Kelionės su bilietu kaina „Green Death“ nariams – 20 Lt, ne klubo nariams – 25 Lt.

Geresnio sekmadienio nei su mylima komanda ir ištikimiausiais fanais nesugalvosi. Nedvejok ir prisijunk!

Registracija telefonu 863330101 iki gruodžio 16d. (Penktadienio)

Dėmesio! Šiandien 19:00 “Forte” (K. Donelaičio g. 65, Kaunas.) galite užsiregistruoti į svarbiausią sezono išvyką į Bambergą. Išvykstame 12.14, registracija tik iki trečiadienio (12.07) Nedvejok ir prisijunk! Daugiau info www.fanai.lt

Išaušo ilgai lauktas antradienio rytas, kai du GD ir du GWB nariai turėjo keliauti į Zagrebą palaikyti mūsų komandos. Nors dar likus savaitei nebuvo aišku ar bus pramuštas šis vyjezdas, mat „Easyjet“ sugalvojo atšaukti skrydį iš Dortmundo į Zagrebą ir tai buvo sujaukę mūsų kelionės planus, tačiau suradę kaip pakeisti tą maršruto dalį, keliaujame į Kroatijos sostinę.

Pirma kelionės dalis – traukiniu turime nusigauti iš Kauno į Vilnių, tačiau ši kelionė vos nepasibaigia dar net neprasidėjus: veikėjas L, turintis visus kelionės bilietus, nesirodo traukinių stoty, o bandant jam prisiskambinti išgirstame nelabai malonų garsą: „Šiuo metu su abonentu nėra galimybės susisiekti…“ Laimei, vieno žmogaus dėka pavyksta problemą išspręsti ir iš saldaus miego prikeltas L atgabenamas į išvykimo vietą. Tad į traukinį įlipame paskutinėmis minutėmis. Ten iškart įsitaisome šalia iškilių asmenybių: Antano ir Aldonos, kurie pasidalina su mumis savo mintimis apie savo viešnagę Kaune, alkoholio pasekmes iš ryto ir šiaip gyvenimo prasmę, tad kelionė tikrai neprailgsta. Pasiekę Vilnių nusprendžiame apsilankyti McDonalde, kur sutinkame vieną matytą veidą, deja jis nesiryžta su mumis pasisveikinti… Pasistiprinę, sėdame į traukinį, kuris nugabena mus į oro uostą, kur kiek netikėtai sutinkame ir komandą, padarę keletą nuotraukų, pabendravę su žaidėjais pajudame į savo lėktuvą ir vykstame į alaus žemę – Vokietiją, o tiksliau į Dortmundą. Tik įsėdus į lėktuvą K ir L prisimena skrydį į Vitoriją ir A.B gumos žiaumojimą pakilimo metu, deja mes gumos neturime… Labai apsidžiaugiame, kai sužinome, jog lėktuvą pilotuos Selas, kuris kelionės metu mums prižada daug garso ir šviesų. Taigi, su tokiu pilotu kelionė neprailgsta ir už šiek tiek daugiau nei valandos nusileidžiame Vokietijoje.

Žinojome, kad Dortmundas pramoninis miestas, tačiau bėda, kad oro uostas yra už 20 km nuo Dortmundo centro… Nors laiko turime iki kitos dienos ryto, nusprendžiame pasitenkinti ir jo priemiesčiu iš H raidės (pavadinimas tikrai ne mums ištarti). Pirmas dalykas, kurį padarome – paragaujame vokiško alaus ir tada judame į miestelio iš H raidės centrą. Sutinkamas vienas Dortmundo Borrusios supporteris, pabandome apsikeisti lipdukais, tačiau gaunasi taip, kad mes tiesiog jam padovanojame keletą savo lipdukų ir tiek. Nustebina tai, jog visas miestelis išmargintas antifa tagais. Apsilankę vietinėje kavinėje nusprendžiame, jog arba buvome labai išalkę arba kebabai ir picos ten iš tikrųjų pasirodo n kartų skanesni nei mūsų Tėvynėje, o ir jų kainos tikrai nesikandžioja. Beslampinėjant po miestą ir svarstant apie turkų vaikų grobimus, pamatome gana įdomią bažnyčią, nusprendžiame įeiti apžiūrėti ją iš vidaus, pataikome kaip tik ant vakarinių pamaldų, tačiau iki galo neišbūname, nes kunigas pradeda kalbėt apie Heinekeną ir Rammstainus, tad einame ieškoti nuotykių toliau… Aplankome vietinį parkelį su labai įdomiomis sūpynėmis, su susižavėjimu žiūrime kaip ant paprasčiausio medžio ir gumos gabalo vokiečių vaikai skraido į orą, aišku pabandome ir mes, tačiau mes daug dažniau griūname nei skrendame. Pabendravę su vokiečių paaugliais apie Vettelį, Hitlerį ir Rihanną judame atgal į oro uostą. Planavome naktį praleisti jame, deja ne viskas gaunasi taip kaip planavome, tačiau svarbiausia jog sulaukiame ryto ir skrydžio į Vengrijos sostinę Budapeštą. Deja pilotas nebe Selas todėl didžiąją dalį kelionės tiesiog pramiegame.

Turime apie pusantros valandos nusigauti iš Budapešto oro uosto iki traukinių stoties. Mūsų pirminėmis žiniomis jie turėjo būti šalia vienas kito, deja klydome. Pamatę, jog pasirinkę viešąją transportą galime pavėluoti į traukinį, šokame į taksi. Jo viduje pasijaučiame kaip filme Greiti ir įsiutę, per miesto centrą važiuojame 100km/h greičiu. Per langą matome tikrai labai gražius vaizdus, todėl darosi gaila, jog neturime galimybės čia pabūti šiek tiek ilgiau. Traukinių stotį pasiekiame likus daugiau nei pusvalandžiui iki išvykimo todėl vis tik šiek tiek pasivaikštome bent jau aplink traukinių stoty. Pamatę transporto priemonę, kurioje praleisime artimiausias 7 valandas šiek tiek nusiviliame… Lietuvoje geresni traukiniai važiuoja į Kybartus, o čia tarptautinis reisas. Prasideda 7 valandas trukusi kelionė traukiniu… Stojame, kas 10 minučių kiekviename Vengrijos ir Kroatijos kaimelyje, kas po truputį pradeda varyti į neviltį. Vienintelis gražus dalykas, kurį matome tai besidriekiantis milžiniškas Balatono ežeras. Kelionės kulminacija pasiekiama pasienyje, kur pasijaučiame kaip per antrą Pasaulinį karą. Į traukinį įlipa virš 10 iš pradžių Vengrijos, po to Kroatijos policininkų, kurie patikrina ar mokame parašyti savo parašus, ar mokame lietuviškai, ar mokame atbulai pasakyti savo gimimo datą ir tt ir tt. O ir vaizdai pro langą primena žaidimą Medal of Honor: rūkas, apgriuvę pastatai ir policininkai su švilpukais. Pradedame svarstyti ką reiktų daryti likus viename iš tokių miestelių, siūlomi trys variantai: a) verkt b) atsigert alaus c) grobt turkų vaikus.

Jau viduryje kelionės suprantame, kad tikrai neatvyksime kaip planuota ir vėl turėsim verstis per galvas, kad suspėti laiku į mačą. Taip ir atsitinka… Vietiniu laiku Zagrebe atsiduriame jau po 8, kadangi atstumas iki arenos nemažas, o be to viską dengia didelis rūkas, vėl tenka šokti į taksi, taip areną pasiekiame likus dešimt minučių iki rungtynių pradžios. Vaizdas šiek tiek nuviliantis, arena labai didelė, tačiau praktiškai tuščia. Nors ir žinojome, jog Zagrebo komanda neturi nieko panašaus į organizuotą palaikymą, tačiau tikėjomės bent jau kažko geriau nei išvydome. Iškabiname savo žaliai baltas vėliavas ir pradedame palaikymą. Aišku, keturiese nesugebame kurti palaikymo non stop, tačiau mūsų skanduotes ir dainas girdi tikrai visa arena, be abejo ir komanda. Per pertrauką pabendraujame su lietuvaitėmis, kurios studijuoja Zagrebe pagal Erasmus programą, jos mums pažada aprodyti Zagrebą, tačiau aišku pažadai lieka pažadais. Komandos žaidimas neblizga, varžovų pranašumui pasiekus dviženklį skaičių, pradeda kankinti blogos nuojautos ir nors Žalgiriui pavyksta pasivyti varžovus ir net persverti rezultatą, tačiau nesėkmingai sužaista rungtynių pabaiga, žalgiriečiai dar kartą šį sezoną aikštę palieka nuleistomis galvomis. Po mačo pakalbame su žaidėjais, kurie dėkoja mums už palaikymą ir dalinasi mintimis apie negerus dalykus vykstančius komandos viduje. Tikimės, jog viskas išsispręs ir atsisveikinę su komanda pajudame vėlgi link oro uosto.

Zagrebo oro uostas pasirodo pakankamai didelis, todėl nusprendžiame pataupyti ir naktį praleisti ten. Ryte pamatome pirmąjį sniegą ir kaip jau tampa įprasta vėl sutinkame komandą oro uoste, pasirodo jų skrydis dėl milžiniško rūko yra atšauktas ir jie užstrigę Zagrebe. Labiausiai prajuokina Kalniečio reakcija: „Nu ką, dabar py**insim į Sibirą“. Labai apsidžiaugiame pamatę, jog su mūsų skrydžiu viskas gerai ir neteks likti Kroatijoje. Beveik laiku išskrendame į Londoną. Kelionės metu vėl gi kas bando miegoti, kas žaidžia kortomis ar diskutuoja apie komandos žaidimą. Londone nusileidžiame vis tik 20 minučių vėliau nei turėjome, nors tai atrodo ne daug, tačiau šios kelionės metu visos mūsų minutės suskaičiuotos. Skubame taip, jog L net nespėja atsigerti alaus. Labiausiai nervina tai jog pasiekti savo išvykimo tašką galime tik su traukinuko pagalba. Vis tik suspėjame (eilinį kartą šios kelionės metu) ir jau lipant į lėktuvą pasijaučiame kaip gimtinėje, mat aplinkui vien tautiečiai. Dar dvi valandos skrydžio ir mes jau namie – Kaune.