“Green Death” kelionė į Lodzę palaikyti moterų rinktinės (foto)

Ne itin saulėtas, bet šiltas birželio 30-osios rytas. Dar keliolika minučių iki 7-os valandos, o Kauno pilies aikštelėje būriuojasi nemažai jaunimo ir šiek tiek vyresnio amžiaus žmonių. Juos vienija bendra aprangos detalė – dominuojantis užrašas „Lietuva“. Televizija, kurios vardo neminėsime, bando prakalbinti tai vieną, tai kitą kelionės dalyvį, tuo tarpu kelionių agentūros atstovai bando paskirstyti žmones į tris autobusus, kai visiškai netrukus paaiškėja jų išankstinių sąrašų minusai, todėl nutariama per daug nekreipti dėmesio į numerius ant sėdynių ir visi susėda kas kaip nori. Vienas autobusas, nesistengęs laukti kitų dviejų, pajuda iš vietos. Paskambinusi kuratorė pasako, kad vieną zmogų palikom, nes per anksti pajudėjom, tačiau mūsų laimei jį priglaudžia kitas autobusas…

Pirmasis sustojimas – Lietuvos-Lenkijos muitinė. Čia netrunka prisijungti ir likę du autobusai, o galybė lietuvių užplūsta tualetą, parduotuvėlę ir valiutos keityklą. Dėl pirmų dviejų įstaigų nesklandumų nekyla, tuo tarpu trečioji nebuvo pasiruošusi dideliam žmonių antplūdžiui ir ne visiems užtenka banke turėtų zlotų. Dėl šios priežasties, sekantis priverstinis sustojimas vos už kelių šimtų metrų – čia stovi šiek tiek mažesnis valiutos keitimo ir „vinječių“ (mokamų kelių atributikos) kioskelis. Valiutos keitimo paslaugų nusprendžiama išvengti, pamačius prie jo besibūriuojančių „fūristų“ eilę, kuri neatrodo judanti labai sparčiai. Dar didesnis šokas ištinka norint autobusams susimokėti už galimybę važiuoti mokamais keliais – pasirodo, jog nuo vidurnakčio bus įsigaliojus nauja apskaitos sistema, kas reiškė, kad kelionė atgal į Lietuvą turės būti naujas taisykles. Kyla visuotinė panika, kai sužinoma, jog eilėje laukia daugiau nei 210 vairuotojų, o naujos sistemos biurokratinės procedūros užtrunka gerokai ilgiau nei lipduko nusipirkimas ir užklijavimas ant lango. Keli pakalbinti vairuotojai pasidalina įspūdžiais, kad dauguma jų laukia eilėje po 20 ir daugiau valandų. Mūsų ekipažams tai reikštų viena – gyvai pamatyti mūsų valstybės moterų krepšinio rinktinės varžybas būtų nelemta. Išmintingiausių atstovų bei vairuotojų pasitarime apsvarstomi alternatyvūs variantai, tarp kurių yra ir važiavimas be „vinjetės“, tačiau perspektyvos irgi neatrodo viliojančios, nes bauda nuo 3 iki 5 tūkstančių zlotų vienai transporto priemonei neatrodo labai patraukli. Tenka griebtis kito šiaudo – telefonu bandoma „paspausti“ Lietuvos krepšinio federaciją, kad suorganizuotų kažką spartinančio. Galybės skambučių pagalba atsiranda viltis, jog susisiekimo ministerijos galbūt suorganizuos užlindimą į eilės priekį, tačiau laukimas truputį prailgsta – nekantriausieji rūko net po trečią ar ketvirtą cigaretę, o „fūristai“ atlikusius formalumus savo kolegas pasitinka ovacijomis ir plojimais – matosi, jog jų nauja sistema irgi nenuteikia optimistiškai. Tuo tarpu mūsų keliauninkus tai po truputį pradeda „užknisinėti“, o bandymas kažką suderinti, baigiasi fiasko – „kompetentingo“ valstybės klerko pagalba baigiasi internetinio adreso apie kelių mokesčių sistema pateikimu. Šiuo atveju federacija buvo su gerais norais, bet, dėja, pareigūnas prisistatęs labai jau įtikininamai, nesutiko bendrauti su vairuotoju, kuris galėjo išaiskinti visą situaciją žymiai greičiau, už keleivius, bet mėgino ieškoti atsakingų tarp kelionės dalyvių. Pagaliau išsiaiškinus visą situaciją isigijome trumpalaikes vinjetes, paskubomis sulipame į autobusus pajudame kuo greičiau link kelionės tikslo. Pusantros valandos trukęs priverstinis ir daug nervų kainavęs sustojimas baigiasi.

Pajudėjus autobusams, puolama mobiliųjų telefonų pagalba naršyti pateiktą adresą, tačiau pasienio ruože, kuris nėra labai tankiai apgyvendintas, ryšio galimybės yra, lengvai tariant, pasibaisėtinos. Šiaip ne taip, nuvažiavus apie 15 kilometrų, randama šiek tiek informacijos, kad kelių mokesčio formalumus galima atlikti didesniuose Lenkijos miestuose.

Likęs atstumas iki Lodzės įveikiamas be didesnių nesklandumų bei netikėtų įspūdžių. Keletas sustojimų trumpų sustojimų ir tęsiame kelionę toliau. Paskutinėje stotelėje padaroma visų keliauninkų bendra nuotrauka, o didžiausias iššūkis, likęs iki galutinės stotelės – Varšuvos kamščių įveikimas. Laimė, jog jie nėra labai dideli ir visas kelias per Varšuvą įveikiamas bemaž mažiau, nei per pusvalandį. Mūsų autobuse kelionė neprailgsta. Nors vairuotojas lenkų tautybės bei su savo sūnumi visą kelionės laiką buvo kalbantis mums ne pačia priimtiniausia kalba, tačiau be trūkumų kalbėdamas lietuviškai, užsitarnauja ir mūsų supratimą. Nesunkiai su juo randame bendrą kalbą.

(Bendra nuotrauka)

(“Green Death”)

 

Norėtųsi  paminėti, kad visi vairuotojai buvo susitarę važiuoti kartu, bet vienam tai visiškai nerūpėjo ir jis važiavo nepaisydamas kolegų. Vienas iš autobusų į Lodzę atvyko gerokai anksčiau, todėl jam tenka mūsų šiek tiek palaukti. Radę šiokią tokią erdvę autobusų parkavimui, dar kartą pasifotografuojame prie jų ir pajudame į sporto kompleksą. Netrukus gaunami visi Lietuvos sirgaliams skirti bilietai ir prasideda jų dalybos kontrastiškoje aplinkoje – iš vienos pusės nepriekaištingai atrodančios krepšinio arenos fasadu ir iš kitos pusės stūksančiu futbolo stadiono pastatu, kurio langai nematę švaros daugelį metų, o pro juos demonstratyviai matosi patalpose sukrauti šiukšlių kalnai. Kadangi iki rungtynių dar lieka šiek tiek laiko, pasibaigus bilietų dalyboms nusprendžiama atsigaivinti šviežiu lenkišku alumi iš šalia stadiono įrengto paviljono. Kai kurie mūsų „seksiukai“ netrunka prisistatyti prie vietinių merginų grupelės, su kuriomis padaroma trumpa fotosesija, o tolimesnis bendravimas baigiasi ne itin smagiai – bandymai įvertinti merginų apvalumų natūralumą baigiasi gana drastiškai. Žinoma lenkių apvalumus norėta patikrinti ne už dyką, tačiau šis pasiūlymas jų nesugundo. Vienam iš kolektyvo tenka truputuką sudrėkti – drąsiausia lenkaičių mergina šliūkšteli nemažą stiklinę kažkokio skysčio tiesiai į veidą, o po kelis lašus gauna ir šalia stovintys. Taigi, bandymai užmegzti glaudesnius kontaktus su vietiniais gyventojais nelabai pavyksta. Labiau bendrauti buvo nusiteikę pasibaigusių rungtynių sirgaliai iš Ispanijos, tačiau ilgai bendrauti nebuvo kada: artėjo mūsų varžybų laikas, todėl teko judėti į savo tribūna užimti vietas.

Arenoje pirmiausiai bandome rasti vietą „Green death“ banerio pakabinimui, tačiau jos neradus, tenka ją ištiesti per kelias kėdžių eiles. Rungtynėms prasidėjus nuotaika nėra bloga – lietuvaitės, nors nežymiai, tačiau pirmauja, o prie palaikymo aktyviai jungiasi visa mūsų tribūna.

(Mūsiškiai užvedinėja tribūną)

(Tribūna)

Pirmieji du rungtynių kėliniai neprailgsta ir nuskambėjus antrojo kėlinio pabaigos sirenai, pajudame gryno oro link. Pavieniams žmonėms išėjus į lauką ir prisidegus cigaretes, neįprasta geltonos spalvos apranga pasidabinę apsaugos darbuotojai maloniai paprašo iš įėjimo prieigų pereiti į specialiai atitvertą rūkomąjį. Keista, bet nenorėdami gadinti prisidegtų cigarečių, pasiūlo per arenos vestibiulius keliausi su jomis rankose. Per didžiają pertrauką sutiktas turistas iš Dalaso pradeda mūsų klausinėti kaip čia atvykom… Pasakius jog autobusu, jam tai sukėlė juoką…(Matyt pinigų perteklius piniginėje kišenę plėšo). Įkalbiname net ir jį pabandysi paskanduoti LIE – TU – VA.

Antroji rungtynių pusė įneša niūrumo į sirgalių veidus, nes Lietuvos komanda aikštelėje jaučiasi nebe taip užtikrintai kaip pirmojoje rungtynių pusėje. Nors arenos akustika nėra labai įspūdinga, stengiamės „patriukšmauti“ ir abejingų lieka vos vienas kitas, tačiau bandymai į komandos palaikymą įnešti įvairesnių skanduočių baigiasi nesėkmingai – dauguma nėra linkę į įvairumą ir visas rungtynes tenka apsieiti vos su keturiomis pačiomis paprasčiausiomis skanduotėmis. Netikėtai atsiranda ir kelių mokesčio sprendimas – pasirodo, jog kelios užkalbintos Lietuvos atributika pasipuošusios moterėlės yra Lietuvos konsulato darbuotojos, kurios netrukus pateikia tikslių vietų adresus, kur galima atlikti tuos formalumus. Rungtynių pabaiga sirgalių veidų šypsenomis nepuošia, bet pagrindinis tikslas – palaikyti komandą – yra įvykdytas be jokių problemų. Pakankamai moterišką Prancūzijos palaikymo grupę, labiau plevėsuojančių nedidelėmis vėliavėlėmis, „permušti“ problemų nekyla. Pasibaigus rungtynėms, žaidėjos padėkoja Lietuvos palaikymo grupei, o nedidelis būrelis žmonių patraukia link komandos autobuso. Nors prie jo apsauga neleidžia dangstydamiesi FIBA reglamentu, tačiau keletas žaidėjų nepasididžiuoja praeiti pro savo komandos sirgalius. Visgi autobusų vairuotojų spaudžiami ir nesulaukę, kol visos žaidėjos „pasifurfyrins“, pajudame autobusų link, kur jau laukia didžioji dauguma bendrakeleivių. Netrukus sulaukiame paskutinių pakeleivių, sulipame į transportą ir judame namo.

Pirmasis sustojimas dar pačioje Lodzėje. Degalinėje vairuotojai susimoka kelių mokestį, o keleiviai nesivaržydami dėl skysčių pardavimo laiko limito, tokio kaip Lietuvoje, apsiprekina kelionei, kuri nėra labai aktyvi kalbomis. Keletas žmonių, kaip tikri krepšinio ekspertai, aptaria komandos žaidimą, o didelė dalis žmonių, išvarginti ilgos kelionės, nesugeba atsispirti miego pagundai. Likę gyvi žmonės užtraukia gal dešimt dainų kurių repertuaras labai įvairus: pradedant Rondo „Margarita“ ir baigiant specialiai vienam  priekyje  esančiam gražuoliui skirta Olialia pupyčių daina. Taip pat išsiaiškinama, kad jam du metrai neriba… Na tebunie, juk kiekvieno žmogaus skonis skirtingas. Kilometras po kilometro pasiekiame gimtąjį Kauną, nors ne visiems tai galutinė maršruto stotelė: kadangi autobusai atvažiavo net iš Vilniaus, todėl kelionę namo tęsia ir kai kurie to miesto gyventojai.