Išvyka į „Antrąjį Dariaus Stoškaus taurės” turnyrą.

Išvyka į „Antrąjį Dariaus Stoškaus taurės” turnyrą prasidėjo nuo pat ryto. Vos ryte grįžus iš darbo, šiek tiek po 9h., iškart teko šokti į dušą, greitai užvalgyti, baigti krautis daiktus ir judėti iš namų, nes traukinys buvo 10:56h., o iki tol dar laukė šiek tiek reikalų. Taigi, per nepilną valandą susiruošus kelionei, šiek tiek po dešimtos, pro šalį važiuojančiame troleibuse susitinku su savo kelionės kompanionu. Išlipę prie autobusų stoties „Maximos“ apsitariame ko labiausia reikia, jog kelionė neprailgtų, ir apsipirkę pajudame traukinių stoties link.

Nusiperkame bilietus ir įlipame į traukinį. Traukinys trečios klasės, t.y. senukas, tačiau būtent tokiu ir tikėjomės važiuoti, todėl visiškai nenusivylėme – greičiau priešingai. Lakūnui patikrinus bilietus, traukiame iš kuprinių kelionei nusipirktas gėrybes. Nors Vilnių turėjome pasiekti už 1:45min, tačiau kelionė visiškai neprailgo. Lyg tyčia lakūnas atsisėdo mūsų vagone, tiesiai prieš mane, taigi nors pradžioje šiek tiek kuklinomės, tačiau nusprendę, jog jis tikriausia dar ne tiek matęs per savo darbo traukiniuose laiką, nutarėme nekreipti į jį dėmesio. Nusišypsojo pamatęs ką mes geriame, tačiau kaip ir tikėjomės, nieko nesakė.

Visos kelionės metu šnekėjomės, užkandžiavom ir gerėjomės per langus praslenkančiais nuostabiais mūsų gimtosios Lietuvos vaizdais. Pirmas linksmas nutikimas buvo, kai E. nesisekė surasti traukinyje tualeto. Kai praeinančio lakūno paklausiau ar yra tualetas, nusišypsojo ir pasakė, jog traukinyje yra net du tualetai, abiejuose traukinio galuose. FAIL!

Vievyje įlipo labai įdomi persona: moteriškė, kurios aprangą būtų labai sudėtinga apibūdinti. Metų jai gal 60, visa išsidažiusi, tik toks vaizdas, kad per makiažą dar labiau jos raukšlės išryškėjo. Apsirengusi visa rožinės – auksinės spalvos rūbais, aprašyti praktiškai neįmanoma, bet atrodė lyg būtų pabėgusi iš cirko (labai norėjosi ją nufotografuoti, bet pagalvojau, kad gal kokia ragana, bijojau, kad neprakeiktų ). Priėjus lakūnui pradėjo verkti (tiesiogine šio žodžio prasme), kad „šįkart“ neturi pinigų. Vėliau, visą likusį kelią iki Vilniaus, taisėsi ašarų sugadintą makiažą.

Netoli Vilniaus (neatsimenu stotelės) įlipo garsiai rusiškai berėkaujantis jaunuolis, kuris su E. pasisveikino: „labas žalias“ (sakė rusiškai, bet ta kalba tik klausyti temoku) ir nuėjęs atsisėdo už tos moteriškės. Priėjus lakūnui pradėjo garsiai rėkti, kad važiuoja tik vieną stotelę iki Kirtimų ir negi jam gaila jį pavežti nemokamai. Lakūnas dar bandė jį vyti lauk, bet kadangi, spėju, jam už kovojimą su narkomanija algos nedidina, tai numojo ranka ir nuėjo į kitą vagoną. Jaunuolis garsiai šnekėdamas pasakojo kažkokius tai savo nuotykius ir mėgino rasti jo klausančių, o paskui atsidaręs skardinę alaus prisėdo prie tos, pabėgusios iš cirko. Toks su tokiu rado bendrą kalbą.

Prieš išlipdami tikėjomės nueiti į tualetą, bet šįkart jis kažkodėl buvo užrakintas. Mane, kaip senai bevažiavusį traukiniu, E. apšvietė, jog tai pats geriausias būdas važiuoti zuikiu – užsidarai ir sėdi iki savo stotelės. Logiška.

Praėję pro traukinių stotį susirandame sau reikiamą autobuso stotelę, nusiperkame talonus ir sėdame į „53“ autobusą. Kelionė iki „Ateities“ mokyklos visai prailgsta. Vargina naujuose autobusuose/troleibusuose įrengtos nepatogios kėdės (tikėjomės, kad tik Kaune jos tokios). Po gero pusvalandžio išlipame „Pamiškės“ stotelėje ir pakankamai lengvai randame mokyklą, kurioje vyksta mūsų kelionės tikslas – krepšinio turnyras. Jau prie pat įėjimo sutinkame pažįstamų veidų. Salėje jų dar daugiau. Sužinome, jog atvykome tiesiai į pusfinalius. Turnyro tvarkaraštį „pakoregavo“ neatvykę „Dzūkų tankai“. Maniau, jog šiais laikais tokių „bairių“ nebebūna. Labai negražu.

Pasisveikinę bei pabendravę su turnyro dalyviais bei organizatoriais pajudame ieškoti prekybos centro. Randame stebėtinai lengvai. Be to, pasirodo, vos už poros namų gyvena mano dėdė. Blogiausiu atveju – nakvynė vietoje.

Grįžtant paragaujame SUPER išreklamuotojo „D-Light Cherry“. Pasijutome tikri reklamos aukos. Mano subjektyvia nuomone, atskirai vyšnių kompotas ir atskirai alus yra daug geriau.

Grįžtame į salę, kurioje mus pasitinka ne per seniausiai Klaipėdoje išgyventas visą dieną patalpose vykstančio sporto renginio „oras“. Šiek tiek pastovėję balkone nusprendžiame kraustytis į lauką, nes ten daug vėsiau.

Į areną grįžtame paskutiniųjų pirmojo pusfinalio tarp Radviliškio ir „Sakalų“ akimirkomis. Pagrindinis laikas baigiasi lygiosiomis. Po įnirtingos kovos pratęsime, daugelio nuostabai, Radviliškio fanai patenka į finalą, kuriame jų turėjo laukti GWB bei SL poros laimėtojas.

Kadangi sulaukėme lauktuvių iš Lenkijos, jas pas save pasidėti pasiūlo vienas iš Pietų IV atstovų, taigi, kol vyksta kovos turnyre mes pradedame pirmąją „ekskursiją“ po Vilnių. Užėję į svečius atsigeriame arbatos bei suvalgome dar iš Kauno atsivežtus užkandžius. Kadangi laiko iki turnyro pabaigos buvo likę ne tiek ir daug, nutarėme į areną nebegrįžti, o verčiau važiuoti tiesiai į centrą. Pasirodo, mes į vakarinės dalies vietą atvykome gerokai anksčiau už visus kitus, todėl norėdami greičiau „prastumti“ laiką, žygiuojame iki artimiausio Mc‘Donald‘s. Ten šiek tiek šokiruoja „labai malonus“ netradicinės orientacijos darbuotojo aptarnavimas. Dar dabar atsiminus šiurpas per nugarą nubėga…

Pasistiprinę grįžtame į barą, kuriame jau randame „Juventuso“ fanus. Kadangi kuprinės turinio nusprendžiau niekur nepalikti, teko pakankamai nemalonus nešulys, kuris po kelionės į greito maisto užkandinę buvo gerokai nuspaudęs nugarą, todėl buvo laaaaabai gera kuprinę numesti ant suoliuko. Neužilgo bare pasirodė KU. Visi kiti renkasi pakankamai vangiai ir neoperatyviai. Kai kurie vos spėjo ateiti, o kai kurie jau ruošėsi judėti link namų. Paskutiniai iš picerijos (kiek girdėjau) atėjo boysai, tačiau pabuvę nepilną pusvalandį kažkodėl išskuba namo. Tarp visų fanų liekame tik dviese kauniečiai, todėl stengiamės naudotis retu apsilankymu sostinėje ir namo nusprendžiame važiuoti pirmu sekančios dienos traukiniu, t.y. apie 4:30 ryto.

Besidalinant nuomonėm, diskutuojant bei pažindinantis su visais vakarinės dalies dalyviais buvo išgertas ne vienas ir ne du bokalai alaus. Laikas prabėgo labai greitai. Laikrodžiui perkopus 24h., visi po truputį pradeda skirstytis. Mes tryse link stoties pajudame apie trečią ryto. Nuėjus į stotį pasirodo, jog mūsų traukinys tik 4:56. Nusiperkame bilietus ir sugulame ant suoliukų trumpam poilsiui. Atsibudau nuo apsauginio žadinimo. „Ačiū“ jam, bet iki žadintuvo dar buvo likę beveik 10min., bučiau ir pats atsikėlęs (kaip sužinojau vėliau, jam mane prižadinti pavyko tik iš antro karto. Visgi dvi paros be miego padarė savo).

Nusipirkome iš automatų kavos ir išėjome lauk pravaikyti likusių miego likučių. Įlipę į traukinį sulaukėme lakūno ir pradėjome antrąjį miego seansą. Pabudau iki Kauno likus gal 20min. kelio. Pabudau ne nuo miego pertekliaus, o nuo šalčio. Vėliau nors ir kaip mėginau susivynioti, užmigti nebepavyko. Po kokių 15min. pabudo E. irgi beveik drebantis nuo šalčio. Neužilgo pasiekiame Kauną. Absurdas, tačiau lauke šilčiau negu vagone. Stotyje tuoj pat „užpuolame“ kavos automatą. Išgėrę kavą atsisveikiname ir pajudame kiekvienas savo namų link.

Ačiū organizatoriams už vakarinę dalį (nes šįkart turnyre nepavyko sudalyvauti), ačiū visiems už gerai praleistą laiką, už naujas ir įdomias pažintis bei dar įdomesnes diskusijas. Smagu praplėsti akiratį, susipažinti su naujais žmonėmis ir pasisemti naujų idėjų. Didžiausias ačiū R., kuris lydėjo mus ekskursijų po Vilnių metu, vedė naktinės sostinės labirintais į stotį ir laukė kol sulauksime traukinio.

Tikėkimės, jog sekantis didesnis fanų susibūrimas bus pirmosios draugiškos rinktinės varžybos naujoje „Žalgirio“ arenoje. Būtų smagu nors kartą sukurti tokį palaikymą, kokio rinktinė verta.