Kaip fanai į Bambergą keliavo

2011m. gruodžio 14-osios rytą patys ištikimiausi žaliai – balti rinkosi išvykoms įprastoje vietoje, prie pilies „IKI“. Kai kuriems atvykus į išvykos vietą, kiek netikėtai atrandamas Ramūnas su kompanija, kurie vis dar 6 ryto buvo nespėjo baigti linksmintis. Nors ir kaip norėjo važiuoti, gerai, kad ir nepaėmėme, o kodėl sužinosite tolimesniame pasakojime.

Taigi, susirinkus 15 piliečių, susikrovus bagažą, pasidalinus vietas (buvome 17 žmonių 28 vietų autobuse) pajudame link Garliavos, pakeliui paimdami dar du žmones. Nors už lango dar tamsu, bet miegančių buvo nebent vienas kitas. Vieni šnekučiavosi, kiti mėgino per laptop‘ą žiūrėti filmą, tačiau galutinai tylą sudrumstė vairuotojams paduotas naujas „on tour“ kompaktas bei atidarinėjamų alaus skardinių šnypštimas. Nors kompakte, daugumai nesuprantamai kodėl, grojo tik 9 dainos, bet nuotaikos jis negadino. Vėliau kompaktas keitė kompaktą.

Pirmasis trumpas sustojimas, patiems nekantriausiems, daromas dar Lietuvoje. Sekantis Lietuvos-Lenkijos pasienyje, prie valiutos keitimo punkto. Namuose labai jaučiama masinio apsipirkinėjimo Lenkijoje įtaka, nes rasti zlotų valiutos keitimo punktuose pavyko tik nedaugeliui.

Vos prašvitus ant autobuso langų sukabinamos vėliavos, kad dar labiau sustiprintų kelionės atmosferą.

Per Lenkiją trankėmės iki pat sekančios dienos, nes tik po vidurnakčio pasiekėme viešbutį. Viso kelio metu vyko nuolatinis kraustymasis iš vietos į vietą, stengiantis susipažinti su naujokais bei su visais pabendrauti. Trumpai tariant – „tūsas“ per visą autobusą. Buvo vienas rimtesnis sustojimas su tikslu paragauti kokio nors karšto maisto, kur padavėja mus išdūrė „ant kelių sriubos porcijų“, nes pagal ją suvalgyta buvo vos ne daugiau, negu mūsų buvo žmonių, bet dėl kelių zlotų niekas nenorėjo per daug gadintis nuotaikos ir sukti sau galvos. Matyt, ne be reikalo sakoma, kad lenkas, tai ne tautybė, o profesija (be abejo, tai taikoma ne visiems). Laikas tokioje kompanijoje prabėgo nepastebimai. Spėjome išdainuoti/išskanduoti viską, ką tik sugebėjome atsiminti, be to, į aukštumas iškilo keli nauji CD hitai: „Sninga Kalėdos“ ir „Prasiblaškom“.

Viešbutį Zgorzelec‘o mieste pasiekiame apie 00:30. Kai kurie užsiregistravę, kai kurie ne, pajudame į savo trečiąjį aukštą. Išsidalinę kambarius dalis susirenkame viename didžiausių kambarių, kita dalis lieka kitame kambaryje. Kas mums neįprasta, jog kambariuose galima rūkyti. Kai kurie suprato, jog tai galioja ir ne tik kambariuose… Nežinau kelinta tiksliai, greičiausia apie 2:30, pasirodė viešbučio administratorė ir mums, bezyliojantiems po koridorių iš kambario į kambarį, liepė skirstytis miegoti, nes triukšmas trukdo kitiems klientams, o nepaklusus pagrasino iškviesti policiją. Prižadame PASISTENGTI būti tylesni ir užsidarome didžiausiame kambaryje su daugeliu kitų. Laikui bėgant po truputį visi išsiskirsto po savo kambarius ilsėtis.

Ryte dauguma pabunda „nedamiegoję“ ir keistai pavargę. Dalis spėja išsimaudyti, pavalgyti viešbučio apačioje esančiame restorane, atsigerti alaus, o paskutiniai džiaugėsi bent karštos kavos spėję paragauti. Visiems pakankamai nusibodę sėdėti autobuse, todėl nekantravom kuo greičiau atsidurti Bamberge.

Vos įvažiavus į Vokietiją mus pasitinka policijos mikroautobusas, kurio gale, suprantantiems tą kalbą, buvo parašyta: „sekite iš paskos“. Taip paskui juos važiavom gal 7km., iki artimiausios degalinės. Visų nuostabai iš mikruškės išlipo dvi pareigūnės moterys. Paprašė visų asmens dokumentų ir labai nuoširdžiai nužiūrinėjo veidus (va tada ir pagalvojome, gerai, kad Ramūnas liko Kaune…). sulipusios į savo busiką, per telefoną išvardino visų asmens kodus (matyt tikrino ar neieškomi), nieko įdomaus neradusios atnešė atgal dokumentus, palinkėjo gero kelio ir nuvažiavo savais keliais. Darome vieną sustojimą autobane, kuris daugumai kainuoja pakankamai brangiai, tačiau alkis ir troškulys padėjo nekreipti dėmesio į vietinės degalinės kainas. Vien už 2 kavas sumokėti turėjome 7,2 euro. Kasininkas paėmė 7 eurus, o centų atsisakė. MILIJONIERIUS atsirado..

Po neaišku kodėl taip ilgai trukusios kelionės per Vokietiją, areną pasiekiame iki varžybų likus kiek daugiau nei dviem valandoms. Visi neria į šalia esantį prekybos centrą pirkti lauktuvių, nes žino, kad visas alkoholis Vokietijoje daug pigesnis. Ir neklydo. Prisikrovę pilnus maišus, paskui pirmuosius apsipirkusius, visi suėjome į kažkokį azijatų barą, kuris, deja, buvo vienintelis tame prekybcentryje. Sunkiai sekėsi surasti vairuotojus, nors buvome taręsi, kad apsipirkę pasidėsime daiktus ir eisim ieškoti maisto.. Deja, jie prapuolė su autobuso raktais ir nei kėlė ragelius, nei patys apsireiškė. Bevaikščiodami lauke sutikom pirmuosius du atitranzavusius boysus. Vėliau su mašina atvyksta dar trys. Užvalgome jau minėtame restorane, pagaliau surandame vairuotojus ir pasidėję daiktus laukiam bilietų. Juos išsidalinę pajudame link arenos, nes iki varžybų buvo likę mažiau kaip valanda.

Didžiausias pastebėjimas – aplink prekybos centrą bei visoje Vokietijoje, kad niekur nėra jokių šiukšlių. Visa tara – nesvarbu ar stiklinė ar plastmasinė, superkama. Ir mokama už ją ne tiek ir mažai. Užstatas perkant tokia tarą, ta prasme pilną, sudaro nemažą dalį kainos, todėl, matyt, vietiniai visi suinteresuoti jos grąžinimu. Lygiai tas pats perkant arenoje alų (plastmasiniame bokale) ar mineralinį (plastmasiniame butelyje), už viską reikia primokėti, o grąžindamas gali atsiimti. Be abejo, jeigu pats kažkur numesi į kampą, koks nors vietinis gudročius tikrai pasiims, nes už tris tokius radinius išeina alaus bokaliukas.

Arenoje tenka pradžioje šiek tiek paklaidžioti, kol randame savo „fan zone“. Tikėjomės kažkokio sau skirto kampo, tačiau ta fanų zona labiau priminė atskirą gardą, į kurį suvaro visus, likusius be sėdimų vietų. Be abejo visi vietiniai stovėjo priekyje, taip net užstodami vieninteles vietas, kur būtų galima pasikabinti vėliavas, tačiau po truputį su apsaugos pagalba juos išstumdome į šonus ir randame tam vietos.

Nors prisijungė nemažai vietinių, iš lietuvių bendruomenių Vokietijoje, tačiau jie labiau priminė sėklos kompaniją, kuriems labiau rūpėjo alus, neaiškūs šūkaliojimai ir savos fantazijos skanduotės, o prie mūsų palaikymo prisijungė vos vienas kitas. Nors mūsų pačių palaikymą būtų galima vertinti aukščiau negu vidutiniškai, bet „Brose Baskets“ palaikymas mus permušė į vienus vartus. Nors pas juos dainų mažai ir palaikymas pagrinde remiasi skanduotėmis, o tiksliau tiesiog įvairių ritmų mušimu, tačiau apie 10 būgnų bei žiūrovams išdalintos vėduoklės (nežinau kaip tiksliau apibūdinti tuos daiktus) sukėlė beprotišką triukšmą. Keisčiausia tai, jog pas juos prie palaikymo jungiasi dauguma ir nesvarbu koks primityvus jis bebūtų, tokia masė atrodo pakankamai įspūdingai.

Po šiaip ne taip pasiektos beprotiškai reikalingos pergalės iš aikštelės judėti laukan niekas neskuba. Kas išgeria bokalą pergalės proga, kas šnekučiuojasi su vietiniais lietuviais ar laužo liežuvius bendraudami su vokiečiais. Pasidedame autobuse būgną su vėliavomis ir einame pasitikti komandos. Žaidėjai, kaip ir treneris, puikios nuotaikos, visi mielai bendrauja, fotografuojasi bei dalina autografus. Su visais atsisveikinę ir padrąsinę kovoti dėl sekančios pergalės su „Zagreb“ pajudame link savo autobuso. Atsisveikiname su mašina atvykusiais boysais, o du tranzuotojus pasikviečiame į savo autobusą ir pasiūlome važiuoti kartu, tačiau jie pakeliui į Lietuvą turėjo dar kitų planų.

Kadangi iki autobuso pajudėjimo turėjome dar beveik dvi valandas, tai vieni nuėjo iki vietinio baro, kiti liko ilsėtis ir mėgautis nusipirktu pakeliui, ar dar nuo namų likusiu maistu bei gėrimais.

Pajudėjus autobusui toliau tęsiasi pergalės šventimas, tačiau po poros valandų (kadangi pajudėjome apie 1:30 Lietuvos laiku), dauguma iš nuovargio užmiega.

Iki ryto pervažiuojame Vokietiją. Lenkijoje vairuotojai nusprendžia, jog greičiau turėtume grįžti Kaunan mėgindami apvažiuoti Varšuvą aplink, tačiau tie aplinkkeliai nebuvo tokie jau tiesūs ir vis kas keliasdešimt kilometrų teko stovinėti mokėti už kelius. Rodės, kad važinėjame ratų ratais ir atstumas link namų nė kiek nemažėja. Vieną apvažiavimą keitė kitas. Visi laukė nesulaukė sustojimo, kol galėsime pavalgyti ko nors karšto. Deja, mūsų visų ilgai laukta sustojimo vieta šokiravo. 45min. stotelės vietoje buvo tik pastatas su tualetu, dušu, ir kavos/šokoladų ir kitokio š.. aparatu (kaip standartinėje greitkelio stotelėje). Iš karšto „maisto“ buvo tik lenkiški barščiai, kuriuose, be abejo, apart rausvo skystimo daugiau nieko stambesnio nerasta.

Sustojimas beprotiškai prailgsta. Vėl traukiamos iš kuprinių rūkytos dešros ir kiti maisto likučiai, tačiau didelio džiaugsmo apart to, jog užkemšame skrandžius, tai nesukelia. Vairuotojai sulaukia vis daugiau kritikos ir nepasitenkinimo. To pat sustojimo metu su mumis važiavę du boysai susirenka daiktus ir patraukia savais keliais.

Kelionė toliau vyksta su nuolatiniu burbėjimu ant vairuotojų bei žvalgymusi po mus supantį kraštovaizdį, tikintis pamatyti kokią nors karštą maistą teikiančią įstaigą ir joje priversti vairuotojus sustoti. Pravažiuojame daug žadėjusį įvažiavimą į „Statoil‘ą“, vėliau „pasiseka“ sustoti kažkokioje kavinėje, kuri tik pradeda įsirenginėti patalpas, taigi nieko nepešę vėl turėjome pakuotis į autobusą ir keliauti toliau.

Pagaliau sustojimas! Visi lekia į vidų, ir daugumai nesuprantama lenkų kalba mėgina užsisakyti maisto. „Fliaki“ – pats paprasčiausias, bet ne prasčiausias pasirinkimas. Kai kas dar turi jėgų ir kantrybės sulaukti ir rimtesnio maisto, negu sriuba. Visiems pasisotinus pagerėja nuotaikos, todėl likęs kelionės laikas tampa nebe toks ilgas ir varginantis. Vairuotojų paprašius pakeisti kompaktą, nes kelionės metu jie visi jau buvo nusibodę, šie uždeda 117 lietuviškų dainų cd, gautą iš firmos vadybininkės. Kompaktas, tiesa sakant, visai neprastas, tačiau mūsų ir vairuotojų muzikiniai skoniai išsiskyrė kardinaliai: jeigu ne Cicinas, ne tralialiuškė ir ne Kučinskas – vadinasi dainą reikia prasukti.. Mūsų nepasitenkinimas skambėjo gal valandą, bet visi buvo per daug pavargę, jog tai peraugtų į didesnius pykčius su vairuotojais ir tiesiog stengėsi susitaikyti su esama situacija dalindamiesi nuomonėmis tarpusavyje. Laimei vėliau pavyko rasti kompromisą – tiesiog groti viską iš eilės ir kankintis klausant nemėgstamos muzikos pakaitomis.

Paskutinis sustojimas Lenkijoje daromas „Lidl‘e“, kuriame kai kas stengiasi išleisti paskutinius užsilikusius zlotus, o kai kas, naudodamasis mažesnėmis kainomis, rimtai apsiperka ir prekybcentrį palieka ne su vienu ir ne dviem maišais.

Po dar keleto valandų kelionės – pagaliau ilgai lauktoji Lietuva! Nors kuo labiau artėjo Kaunas, tuo labiau jautėsi, jog ši nuostabi išvyka visgi turi baigtis ir dėl to darėsi liūdna, tačiau nuotraukos, prisiminimai, patirti įspūdžiai, bendri išgyvenimai bei nauji draugai neleis viso to pamiršti…

Artėjant link namų paleidžiame vieną jaunuolį Alytuje, dviese išlipame netoli Prienų ir namo grįžtame su mašina, o kiti keliauja autobusu iki išvykimo vietos – pilies „IKI“ parduotuvės. Vieni patraukia namo ilsėtis, stipresnieji – toliau tęsia vakarą dalindamiesi įspūdžiais su visais jų laukusiais. Didelis DĖKUI visiems, darbo dienomis atradusiems galimybių keliauti į Eurolygos išvyką ir palaikyti komandą! Kiekviena išvyka – tai skirtinga istorija, kuri kiekvieną kartą būna savotiška, išskirtinė ir nepakartojama, todėl kviečiame visus neabejingus „Žalgiriui“ keliauti kartu su mumis. Tikrai nepasigailėsite!