XIV-ojo fanų čempionato aprašymas “Green Death” akimis (Foto).

Viskas prasidėjo anksti ryte. Dar prieš penkias pirmieji žaliai balti pradėjo rinktis prie pilies „IKI“ parduotuvės. Oras buvo pakankamai šaltas, todėl vasariškai nusiteikusieji neatrodė besimėgaujantys rytiniu oru. Autobusas atvyko laiku ir susikrovę savo kelionės bagažą laukėme paskutinių turėjusių atvykti. Gaila, jog dar ne visi, net ir suaugę, yra išsiugdę atsakomybės jausmą. Keletas žmonių, pasirodo, net nesiruošė niekur keliauti, kaip ir nesiteikė iš anksto apie tai įspėti. Pirmasis nesklandumas iškilo vos pajudėjus nuo pilies. Užklausus vairuotojo kurioj vietoj žada sukti į Savanorių prospektą, jis išpūtęs akis paklausė: „O ko ten?“. Paaiškinus, jog antra stotelė – „Neo Kaunas“, prie kurio taip pat laukia žmonės bei pasakius, jog vienas jaunuolis laukia sankryžoje pakeliui į ten, pareiškė, jog jis nieko nežino apie jokias stoteles, jog jam niekas nieko nesakė ir pradėjo verkt, kad jam neužteks kuro. Paverkęs visgi paklausė ir ratais – kvadratais, apsukę kelis ratus siauromis nuosavų namų gatvėmis, šiaip taip atsirandame prie reikiamos sankryžos. Paimame keleivį ir judame toliau. Prie „Neo Kauno“ iš tolo pamatome tik du žmogeliukus. Vėliau išvystame ir trečiąjį, išsitiesusį ant suoliuko ir snaudžiantį. Pasirodo ne visi naktį prieš čempionatą ilsėjosi…

Pajudėjus iš Kauno labiausia mieguisti pasineria į „kimarą“, kiti kortų pagalba bando išsiaiškinti kuris iš jų „durniausias“, o alaus vergai rytą pradeda nuo alaus skardinių. Pirmąją stotelę darome prie Vilkijos, ten paimame paskutinį autobuso keleivį. Kelionė pakankamai prabangi: 54 vietų autobuse vos 12 keleivių, užtat vietos visiems per akis. Nors kelionei buvo įrašytas specialus kompaktas, deja, juo pasinaudoti taip ir nepavyksta. Vairuotojo veido išraiška tokia, jog net nesinori kalbinti, ypač, kai žadėjom jį nuliūdinti, jog planuojame išsimaudyti jūroje.

Sekantis sustojimas degalinėje. Treneriui neatlaikė…. Vienas keliauninkas pamokomas, jog niekur šiukšlinti nevalia. Nors pastabą išgirdo tik iš trečio ar ketvirto karto, bet tikėkimės, jog atsimins visam laikui. Vos pajudėjus sulaukiame skambučio iš mūsiškių, kurie dviese su savo mašina pajudėjo iš Kauno šiek tiek vėliau. Pasidaliname kelionės įspūdžiais bei oro sąlygomis ir sutarę susitikti vietoje, baigiame pokalbį.

Klaipėdoje atsiduriame šiek tiek prieš pusę devynių. Anksčiau už mus atvyko tik Alytaus fanai. Dar prieš einant į arenos vidų su vairuotoju tariamės kiek jis turės laisvo laiko, kokie mūsų planai ir kada žadame pajudėti. Išgirdęs mūsų planą, eilinį kartą susinervina, nes jam iki jūros važiuoti nepriklauso, jog jam trūks kuro ir t.t. t.t. Žodžiu dieną gadino nuo pat ryto ir toliau nesiliovė. Galutinai sutarėme, jog jis iki 20h. laisvas, o ar judėsime iki jūros susitarsime po turnyro, atsižvelgdami į turimą laiką ir oro temperatūrą.

Suėjus į areną dalis tuoj pat persirengia ir mėgina išvaikyti paskutinius mieguistumo likučius, kiti padeda ruoštis čempionatui – jungia aparatūra, nuleidžia kėdes ir t.t., dar kiti juda į „Akropolį“ nusipirkti vandens žaidėjų troškuliui malšinti. Eidamas pakeliui į parduotuvę išgirdau įdomų klausimą: mūsų vairuotojo viena moteriškė paklausė ar jis greitai važiuos į Vilnių. Matyt jai „Akropolio“ aikštelė pasirodė panaši į autobusų stotį… Kol grįžtame iš parduotuvės – pradeda rinktis ir kitų komandų fanai. Su baneriais šįkart kuklu: kabėjo „Green Death“, „Green Death Vilnius“ bei mažas rytfanių baneris, kuris labiau atspindėjo komandą, negu fanklubą (ne paslaptis kodėl).

(Baneriai)

Dalyvavo devynios komandos, kurios buvo suskirstytos į tris grupes:

Nors vėluojančių buvo nemažai, apie 9:30 prasidėjo pirmosios varžybos. GD pirmosiose savo grupės varžybose susitiko su „West Wave‘ais“. Nors teisėjai akivaizdžiai nematė kas antra ataką vieno iš jų žaidėjo daromo „nešto“, net ir tai nepadėjo jiems laimėti, nors nervų prigadino tikrai daug. Rezultatas: 18 – 15 mūsų naudai.

Prieš antras varžybas turėjome pertrauką, todėl vieni ėjo į „Akropolį“ nusipirkti maisto bei papildyti jėgas alumi.

Tarp mūsų varžybų atvyko keletas nekviestų svečių iš RU. Apart pašūkavimo tribūnoje, mesto alaus kamštuko į aikštelę mums žaidžiant ir slankiojimo aplink arenos prieigas daugiau niekuo nepasižymėjo. Nei vienų saviškių varžybų nesulaukę dingo taip pat netikėtai, kaip ir atsirado. Jau minėtas varžybas žaidėme su „Radviliškio“ fanais. Pradžioje išsiveržėme į priekį 12-0, tačiau vėliau šiek tiek pavargome, galbūt padarėme per daug keitimų, galbūt patikėjome lengva pergale ir radviliškiečiai pasinaudoję mūsų pasyvumu gynyboje, greitomis atakomis sparčiai tirpdė skirtumą. Paskutinių atakų metu „Green Death“ sužaidė ramiau, solidžiau bei pataikė labai svarbius baudų metimus. Sunki pergalė rezultatu: 24 – 19. Šiomis varžybomis ir baigėsi grupės kovos.

Po grupės kovų buvo trumpa pertrauka, kurios metu vyko snaiperių konkursas. Jame dalyvavo po vieną atstovą iš kiekvienos komandos bei praėjusio čempionato nugalėtojas (viso 10 žmonių). Kadangi jis buvo iš Šiaulių, todėl šiuos fanus konkurse atstovavo du metikai. Konkurso taisyklės paprastos: vienas meta, kitas komandos draugas paduoda. Metimams buvo skirta viena minutė, o į sekantį etapą papuolė keturi taikliausi. Pusfinalyje liko GD, Radviliškio, Alytaus bei Rusijos komandos atstovas. Šiame etape taikliausiai tritaškius mėtė GD ir Radviliškio atstovai. Tam, kad išsiaiškinti kuris iš jų taiklesnis vienos serijos neužteko, todėl buvo skirta papildoma, kuriai buvo skirta dvigubai mažiau laiko – pusė minutės. Taikliausias buvo GD atstovas Nerijus.

(Nerijus – taikliausias tritaškininkių metikas)

Ketvirtfinalyje susitikome su GDV komanda. Nors žaidimas visų varžybų metu „buksavo“, tačiau pusfinalis šiaip taip pasiektas. Pergalė rezultatu: 18 – 11.

Sužinojus pusfinalio varžovą džiaugsmo nebuvo daug – jais tapo Rygos „Barons“. Vieniems motyvacijos turėjo suteikti pernykščio pralaimėjimo dėl trečios vietos sukeltas kartelis, kitiems tai, jog iškopus į finalą bet kokiu atveju medaliai jau būtų garantuoti. Deja nei vienas, nei kitas argumentas nepadėjo. „Barons“ jauna, greita ir ryškiai sportuojančių žmonių pagrindu sudaryta ekipa – mums labai neparankus varžovas. Vienu momentu rezultatą buvome sušvelninę, tačiau nuovargis, savanaudiškas žaidimas bei susižaidimo trūkumas neleido pasiekti finalo. Pralaimėjome rezultatu: 38 – 19.

Dėl trečiosios vietos laukė kova su „Lietuvos Ryto“ fanais. Niekas net neabejoja, jog dauguma šių žaidėjų, nors ir nebuvo profai kaip pernai, bet tribūnoje reti svečiai, o apie jų buvimą išvykose išvis sunku pagalvoti. Su jais susitikti teko pailsėjus vos 10min. po varginančios kovos su „Barons“, kai tuo tarpu ryto fanai ilsėjosi visas mūsų rungtynes. Vos vilkdami kojas kovojome iš paskutiniųjų, tačiau dviem starto penketo žaidėjams gavus traumas ir nebegalint tęsti varžybų, jų baigtis tapo formalumas. Sunku suvokti Antono motyvus dalyvauti fanų čempionate, kai neatstovauji jokio fanų klubo. Galėjome ir mes atvykti su komanda, kuri būtų pasmerkta laimėti, tačiau ar toks šio turnyro formatas ir tikslas? Pralaimėjome rezultatu: 33 – 14.

Finale susitiko „Šiauliai“ ir „Barons“. Šiauliečiai, išnaudoję beveik visas jėgas kovoje su rytu, sunkiai rado priešnuodžių greitam latvių puolimui. Rezultatu 26 – 16 laimėjo „Barons“.

Po finalo ir apdovanojimų ceremonijos, žaidusieji finale nuėjo į dušus, o tuo tarpu kitos komandos skubėjo į „Akropolį“ apsiprekinti vakarinei daliai. Į „plotą“ pajudėjo septynių komandų atstovai. GDV ir „Barons Ultras“ pajudėjo namo.

Vakarinė dalis vyko vieno triaukščio pastato viršutiniame aukšte, žemiau mūsų buvo naktinis klubas „virš 40“ (čia toks amžiaus cenzas, jeigu neklystu). Pradžioje turnyro organizatorius minėjo, jog ten būsime įleidžiami nemokamai, jog ten galėsime išsipilstyti vieną savo alaus bačka, o toliau teks pirktis patiems. Deja… pradžioje sakė neįleis nepilnamečių, vėliau sakė, kad išvis neįleis, o dar vėliau pareiškė, kad neleis tik su treningais. Lyg labai kas ten veržėsi……

Vakarinės dalies metu buvo paskelbta, jog kitais metais fanų čempionatas vyks Šiauliuose. Visi sėdėjo prie vieno didelio stalo linksmai šnekučiuodamiesi, diskutuodami ir visaip kitaip maloniai stumdydami vakarą. Vienas iš trūkumų buvo tai, jog salėje esantis muzikinis centras grojo tik radiją, tačiau jai nusibodus užtraukėme rinktinės palaikymo bei kitas tautines, visiems žinomas, dainas. Nesmagumas prasidėjo, kai pastato apsauga pranešė, jog mūsų pasilinksminimui skirtas laikas baigėsi ir liepė po truputį ruoštis namo. Daugumai išėjus į lauką viršuje dar liko miegantys keli labiausiai pavargę. Tuo metu apsauga išmetė vieną vietinį (virš 40 lankytoją) ir pradėjo stumti tolyn nuo įėjimo mūsiškius (t.y. visus fanus). Tam išmestajam pagriebus šiukšlių dėžę ir mėginus mesti į įėjimo į klubą duris, pro jas pasipylė „baradačiai“ su dujų balionėliais ir pradėjo purkšti vos ne visus iš eilės. Pamėginus paaiškinti, jog norime grįžti pasiimti savų, turnyro organizatorius, pasipuošęs kostiumu, gavo dujų dozę tiesiai į akis iš mažiau nei pusės metro atstumo. Apsauginis „tūsinosi“ net neperspėjęs. Kilus masiniam nepasitenkinimui, šiek tiek nukentėjo apsauga, bet toliau drąsiai taškė dujas net nesigilindami į ką purškia, todėl savaime aišku, nupurkštieji traukėsi atgal. Po keliolikos minučių privažiavo dar keturi apsaugos ekipažai. Vienas iš drąsiausių apsauginių (drąsus, matyt, todėl, kad vienoje rankoje laikė dujų balionėlį, o kitoje „tomfa“) vieną mūsiškį vijosi gal 50m nuo įėjimo į klubą, rėkdamas „ereli ateik čia“. Kažkam neapsikentus ir iškvietus tikrus pareigūnus, apsauga uoliai gynėsi aiškindami, jog jie nieko nedarė, tik gynė savo teritoriją.. Kažin nuo ko?! Nuo besiskirstančių fanų?!

Nors po visos dienos praleistos lakstant aikštelėje, vakarinėje dalyje daug „vaišių“ linksmumui pasiekti nereikėjo, po pagrindinio kipišo teko temti saviškius į autobusą, nes vairuotojas (nieko naujo ir nieko keisto) žaibavo akimis ir reikalavo kuo greičiau judėti namo, o mūsiškiai dar labai norėjo „pasiginčyti“ su apsauga. Stengiantis išvengti daugiau problemų ir nesitikint rasti teisybės, apie trečią ryto pajudėjome iš Klaipėdos. Stipriausi toliau ragavo alų ir šnekučiavosi, labiau pavargę sumigo. Kauną pasiekiame apie šeštą valandą. Jau įvažiavus į Kauną mėginau pažadinti vieną jaunuolį. Jis ne tik sunkiai kėlėsi, bet ir sugebėjo ištarti keletą sakinių kažkokia ateivių kalba. Kai po keleto akimirkų prasibudino ir paklausiau „ką ten sakei?“, atsakymas nenustebino – „kad aš išvis nieko dar nekalbėjau pabudęs“..

Susirinkę daiktus ir apsitarę kam su kuo pakeliui link namų, išsiskirstome. Ačiū visiems nepagailėjusiems laiko, sveikatos ir kovingumo atstovaujant savo fanklubą ir savo spalvas. Kelias į aukštesnes vietas – treniruotės. Tikėkimės šnekos šia tema neliks tik šnekomis.

Daugiau siatistikos: